Vienas iš Lietuvoje daugiau kaip prieš 260 metų, 1750 m., įsikūrusių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos centras – Marijampolė. Skambiu miesto vardu pagerbiama šiame krašte daug nuveikusios vienuolijos Globėja – Švč. Mergelė Marija. Marijonų nuo seno globojamoje Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje ilsisi jų atnaujintojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. Netoli bazilikos – marijonų vienuolyno pastatai. Čia savo pašaukimo – kunigo ir vienuolio – kelią tęsia bazilikos vikaras, vienuolyno naujokyno vadovas, kun. Stasys Puidokas MIC, kuris savo įžvalgomis apie pašaukimą maloniai sutiko pasidalinti su „Būdo žemaičių“ skaitytojais.
– Papasakokite trumpai apie save: Iš kur esate kilęs? Kur mokėtės, studijavote?
– Gimiau 1948 m. Tauragės rajone, Sartininkuose. Čia baigiau pradinę mokyklą, Šilutės rajone, Katyčiuose – aštuonmetę, o Žemaičių Naumiestyje – vidurinę. Vėliau pasirinkau mediciną, dantų techniko profesiją. Baigęs Medicinos mokyklą ir keletą mėnesių padirbęs, išvykau į armiją. Grįžęs norėjau stoti į tuomet vienintelę Lietuvoje veikusią Kauno kunigų seminariją, bet tam reikėjo saugumiečių sutikimo. Buvau pakartotinai pusmečiui paimtas į tarnybą derliaus Kazachstane nuėmimui.
Praėjo treji metai, kol iš antro karto galėjau stoti į seminariją. Po penkerių metų studijų, 1978 m. gegužės 28 d., vyskupo Liudviko Pavilonio buvau įšventintas kunigu. Kadangi keli klierikai buvome iš Žemaitijos, į ją negrįžau, mane paskyrė į Naująją Vilnią vikaru. Į Žemaitiją grįžo ir iki šiol Telšių vyskupijoje darbuojasi mano kurso draugai kun. Petras Merliūnas ir Antanas Beniušis. Dar vienas kurso draugas kun. Povilas Šliauteris, dirbęs Šiaulių vyskupijoje, prieš keletą dienų, balandžio 30-ąją, mirė.
– Kokioje šeimoje augęs? Ar šeima turėjo įtakos Jūsų kunigystei ir vienuoliškam gyvenimui?
– Užaugome aštuoni, viena sesuo ir septyni broliai, iš kurių trys pasirinkome dvasininko kelią. Brolis Donatas miręs, Klemensas dirba Žemaitijoje, Kretingos rajone, Nasrėnų senelių globos namuose. Tėvai vaikus išauklėjo katalikiškai, nors būna, kad vaikai nueina kitu keliu. Tam turėjo įtakos ir vaikystėje bendrystė su dabar jau a. a. kunigu, Marijonų vienuolijos vienuoliu Vaclovu Ramanausku. Gal įtakos turėjo ir vyresnieji broliai, pramynę taką į seminariją.
– Po poros metų švęsite 40 metų kunigystės sukaktį. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos įžadus davėte kur kas anksčiau. Kodėl patraukė marijonai? Kuo ypatinga ir iš kitų vienuolijų išsiskirianti tarnystė?
– Pirmuosius įžadus daviau slaptai 1974 m., būdamas seminarijos antrame kurse, nes man užsiskaitė seminarijos regula ir nereikėjo naujokyno (pasiruošimo vienuoliškam luomui, – aut. past.). Marijonų vienuolijai priklausė ir minėtas kunigas V. Ramanauskas, turėjęs įtakos mano tiek kunigystės, tiek vienuolystės pašaukimui. Be to, buvo sovietmetis ir vienuolijos neturėjo galimybės reklamuotis, todėl žinių apie kitas turėjau mažai.
Tai ypatingas Marijos kultas. Marijonai dirba su žmonėmis, ypač su vargstančiais. Vienas iš nuostatų punktų – melstis už mirusiuosius, kuriems reikalinga pagalba. Visa kita kaip ir kitur. Veiklos kryptys – ir švietimas, ir auklėjimas.
– Papasakokite plačiau apie marijonų vienuolyną.
– Marijonus Lenkijoje įkūrė palaimintasis Stanislovas Papčinskis XVII a. pabaigoje. 1750 m. marijonų vienuolynas įkurtas ir Lietuvoje, Marijampolėje, kunigo Vincento Senkaus pastangomis. Sovietmečiu šis miestas buvo pavadintas Kapsuku. Vienuolyno tada niekas nepripažino.
Kurį laiką veikė Vilniuje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija. Sumažėjus vienuolių, bažnyčią grąžino vyskupijai, aš persikėliau į Marijampolę, kur prieš du dešimtmečius čia dirbau klebonu. 1997 m. buvau išsikėlęs į Vilnių.
Šiuo metu Lietuvoje yra 9 marijonai. Anksčiau buvo kunigų marijonų vienuolynas. Nenorėdami bendro gyvenimo, daugelis kunigų paliko vienuolyną ir dirba parapijose.
Atkūrėme Marijonų naujokyną. Džiugu, kad atsiranda jaunuolių, kurie svajoja apie dvasinius dalykus.
– Ar marijonai turi savo abitą?
– Marijonai nuo pražios turėjo baltą abitą. 1909 m. palaimintajam Jurgiui Matulaičiui atkūrus vienuolyną balto abito neliko. J. Matulaitis ir nauja taryba nutarė, kad nuo kitų kunigų skirtų ne rūbas, o dvasia ir kad darbui netrukdytų carinė Rusijos valdžia.
– Ką Jums reiškia pašaukimas? O galbūt gailitės?
– Pasirinkimo ir pašaukimo, žinoma, nesigailiu. Gyvenimas užsigrūdina. Jei stojant į seminariją saugumiečiai nebūtų trukdę, gal būčiau svyravęs, bet jie savotiškai mane užgrūdino.
Dabar, kai Vilniuje neliko kunigų vienuolių, vienas mirė, kitas išvyko, ir likau vienas, reikėjo tvarkyti visus reikalus, prisiminiau Marijos pasakymą, kad, jei per dieną žmonės skirtų 3 valandas maldai, nekiltų jokių problemų nei karų... Savo kailiu patyriau, kad malda – tai jėga ir galia. Kai pradėjau daugiau melstis, visi reikalai taip susirikiuodavo, ateidavo į galvą teisinga mintis ir išspręsdavome visas problemas. Viskas kuo puikiausiai klojosi.
Maldos galia ir jėga – tai žmogų pakelia, sustiprina, duoda jėgų, ištvermės.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Visi mes esame sukurti Dievo. Jei Dievas leidžia žmogų į šį gyvenimą, vadinasi, į širdį įrašo vienokius ar kitokius polinkius ir duoda reikalingų malonių bei gabumų. Žmogus laisvai žengia per gyvenimą ir net dirbdamas sunkiausius darbus nepavargsta.
Linkėčiau visiems žmonėms, ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, gyvenime nedaryti nieko blogo.
Kalbino Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
